A Letter from Vilnius
by Marius Burokas
The Letters Page, Vol. 5 comes to you as a collection of translated letters written by authors based in UNESCO Cities of Literature who are, like Nottingham, celebrating ten years of their City of Literature status. We have contributions from Barcelona and Baghdad, from Lviv and Ljubljana, and from many other locations across the globe. Space constraints prevented us from publishing the original, untranslated letters as part of our craft-bound book, so instead we present them here in digital form for your perusal.
This letter is written by Marius Burokas, translated in our print edition by Rimas Uzgiris. Marius Burokas’ letter shares an enchanting fragment of Vilnius with strangers of this Lithuanian city. – Bernadette O’Hara
Sveikas, nepažįstamas mieste,
Kaip paaiškinti tau, kur aš gyvenu?
Už lėtos geležies, šiapus viaduko, slidžioje seno palto kišenėje.
Gyvenu vietoje, kur tirštai sukoncentruoti visi žmogaus likimo variantai ir galimos jo gyvenimo kryptys. Gyvenu tarp cerkvės, buvusio kalėjimo, pabėgėlių stovyklos, gimdymo namų irtrijų kapinių (stačiatikių, sentikių ir Rasų – t.y. katalikiškų), šalia taip pat stotis ir oro uostas.
Gyvenu geležinkelio ir fabrikų darbininkų įkurtame rajone. Naujininkuose. Gyvenu už geležinės bėgių upės, kurią reikia pereiti pėsčiųjų tiltu. Perėjus tiltą, mane pasveikina kelių metrųaukščio Tony Soprano skulptūra. Tony stovi basas, su trauzais ir chalatu, ir mąsliai žiūri į traukinius ir sovietinius daugiaaukščius. Jis stovi baro „Peronas“ terasoje, baras įkurtas tiesiaiperone. Įvairaus plauko hipsteriai gali gerti alų ir taip pat mąsliai žiūrėti į traukinius.
Yra ir kitas kelias į miestą, labiau pritinkantis senam, turistų mėgstamam miestui. Į senajį Vilnių galiu įeiti per Aušros vartus – tai vieninteliai išlikę miesto sienos vartai su Šv. MergelėsMarijos paveikslu, kuris laikomas stebuklingu. Dažniausiai pro juos įeinu į turistų ir piligrimų minią: vieni meldžiasi, kiti aukoja pikselius elektroniniam vėjui.
Aš – vietinis, įėjęs pro vartus negaliu neatsigręžti į Mergelės paveikslą. Nieko sau neprašau. Tik prisimenu bičiulius ir bičiules Lvive, Kyjive ir kituose Ukrainos miestuose, palinkiu jiemsbūti saugiems. Tai man būtinas ritualas. Tikiu šiuo prašymu, tikiu žodžių galia. Daugiau nelabai turiu kuo tikėti.
Rašau tau, nepažįstamas mieste, ir jaučiu, kad esu sentimentalesnis, nei buvau anksčiau. Ar čia mano amžius, ar laikai tokie? Žinai, įeidamas į miestą pro šiuos vartus visada prisimenu2022 metų žiemą Irpinėje, Borodiankoje, Černihive matytus griuvėsius. Tie griuvėsiai užsikloja ant dailių mano senamiesčio namų ir aš akimirką pajuntu, kaip dūstu iš siaubo.
Dauguma mūsų šiame mieste žino, kas mūsų lauktų, dalis mūsų šiame mieste žino, kad priešas už vartų. Mes nesame apsuptas miestas, puolamas miestas. Ne, anaiptol. Mes esamemiestas su neramiais sargybiniais (jų tiek nedaug) ir piliečiais, apsimetančiais, kad viskas kol kas gerai.
Aš nežinau, ką daryti, nepažįstamas mieste. Nors ne, žinau, tik nesiryžtu, vis viliuosi, kad nieko nenutiks.
Man labai sudėtingas šis pasaulis, nepažįstamas mieste. Labai sudėtingas, labai baisus ir labai gražus. Aš nebespėju pagauti visų jo mėtomų kamuoliukų.
Žinai, kas pas mus gražu? Debesys ir bokštai. Tokių debesų niekur nėra. Jei tektų ilgam išvažiuoti turbūt labiausiai ilgėčiausi jų. Tie mūsų debesys poetų jau gerai nuvalkiotas dalykas, taip, jie barokiniai, kaip ir dauguma mūsų bokštų, jie labai dera prie miesto, o miestas prie jų, kartais galvoju, kad miestas tiems debesims atliepti ir buvo sukurtas – tokia jo slaptapaskirtis: atkartoti debesis.
Nuo balandžio gyvenu ne tik savo mieste, gyvenu Paryžiaus katakombose, Slovėnijos požeminėse upėse, Lofotenų salose ir ant Grenlandijos ledynų. Aš – vertėjas. Beveik kas rytąatsisėdu prie darbo stalo ir įžengiu į Roberto Macfarlane‘o „Underland“. Pusę šios vasaros praleidau ledynuose ir sniege, tarp glaciologijos ir geologijos terminų.
Macfarlane‘as vienas iš retų autorių, sugebančių parodyti, atskleisti, kaip tampriai šiame pasaulyje viskas susiję, kaip mes savo godumu traukome šio pasaulio gijas ir kaip mes jaskartais bandome vėl suregzti. Jam toks svarbus žmogaus ir kraštovaizdžio santykis, gilusis laikas, gamtos ir kultūros tarpusavio ryšiai… Jis nori atverti mums akis į lėtesnį, ne goduliugrįstą suvokimą. „Laiko glūdumos suvokimas geriausiu atveju padeda mums pamatyti save kaip dalį paveldo, palikimo ir dovanojimo tinklo, nusitęsusio milijonus metų į praeitį ir ateitį, priverčia mus susimąstyti, ką mes paliksime po mūsų ateisiančioms epochoms ir būtybėms.” (Underland, p. 21)
Galvodamas apie visa tai, praeinu išraustą, užtvertą Vokiečių gatvę, pačioje Senamiesčio širdyje. Iki Antrojo pasaulinio karo ši gatvė buvo itin tirštai užstatyta, joje klestėjo žydųdiasporos gyvenimas. Karo metu ja ėjo dviejų getų riba. Karo metu gatvė buvo subombarduota. Po karo, sovietmečiu, visus šiuos namus (įskaitant ir netoliese esančią Didžiąją sinagogą) galima buvo atstatyti, tačiau viskas buvo nugriauta (kalbama, kad griauta iš dalies ir ieškant ten gyvenusių žydų aukso ir kitų turtų). Viskas buvo sulyginta su žeme, užstatyta stalininiaisnamais, nutiesta plati gatvė. Kodėl visa tai staiga rašau? Ogi todėl, kad išrausus gatvę į dienos šviesą išlindo aštuoniasdešimt metų jos nematę namai, rūsiai, skersgatviai – jie kyšo išsmėlio kaip dantys. Gerai išsilaikę dantys. O kadaise ten virė gyvenimas – krautuvėlės lipo ant krautuvėlių, zujo prekeiviai ir reklamos agentai. Visa tai matė ir aprašė tomis gatvėmisprieškariu vaikščiojęs poetas Czesławas Miłoszas.
Visa tai, žiūrėdamas į tuos atkastus griuvėsius bandau įsivaizduoti ir aš. Bandau išgirsti, ką kalba giliau esantys, nustelbti, užkasti, išvežti, pamiršti sluoksniai. Ilgai stengiausi prakalbintiVokiečių gatvę, išgirsti jos balsą, užrašyti jį. Šis tas pavyko:
„Karšta tuštumos derva priklijuotas raudonas mano nerimas, melsva mano baimė, pilkas mano gedulas. Veriasi kiemų krosnys ir kameros.
Girdi tą stygą, tą ritmingą balsą, tą nepažįstamą kalbą. Žvyro kaulai, smėlio taškai ir kableliai. Čia nieko nebėra, tik rėksmingas mes.
Visus kitus jau išvežė. Visus kitus jau išvežėt. Visus kitus jau išvežėm.“
(iš eilėraščio „Vokiečių gatvė“)
Nes ir aš rašau apie ribas, kraštovaizdžio brėžiamas linijas, horizonto siūlą, pakraštį, kuriame gamta susitinka (o gal išsiskiria) su kultūra ir civilizacija. Man įdomu, kaip plyta susitinkasu dilgėle, lokomotyvas – su varvekliu, o medis – su stikliniu biuru.
Rašydamas aš stengiuosi suskaičiuoti, kiek sluoksnių turi miestas, kokie jie, kas jiems būdinga –skaičiuoju, bet žinau, kad suskaičiuoti nepavyks.
Aš noriu nors truputį perprasti šį efemerišką, sudėtingą, nuostabų, murziną, dailų, apskretusį ir mylimą miestą. Aš vis rašau ir rašau apie jį, aš niekada apie jį nieko neparašysiu – – –
P.S. Tai ne viskas, ką tau norėjau pasakyti, nepažįstamas mieste. Bet galbūt kada nors susitiksim ir papasakosiu viską asmeniškai, akis į akį.
O kol kas,
Būk.
Marius
The Letters Page, Vol. 5, which features the English-language translation of the above letter, alongside eight others and an introduction from Jon McGregor, is now available to purchase here.
Featured image credit: Unsplash/Julia Karnavusha
theletters.page 